20 dienų Tailando Budistų vienuolyne. 1 dalis: idėja ir kelionė link vienuolyno
Mano požiūris į Budizmą
Jau kurį laiką norėjau pagyventi tikrame Budistų vienuolyne ir pabendrauti su vienuoliais. Budizmas apskritai man visada atrodė be galo idomi, praktiška ir labai gražias tradicijas turinti filosofija(taip, būtent filosofija o ne religija, apie tai dar pakalbėsiu).
Iš karto noriu pasakyti – esu iš tų žmonių, kurie visiškai nepalaiko principo „sekti aklai”. Mėgstu pasikrapštyti giliau: atrandu daugiau šaltinių, tikrinu ir lyginu gautą informaciją. Ir tik tada, padaręs blaivias išvadas, renkuosi optimalų, labiausiai man tinkantį variantą.
Todėl pamenu likau maloniai nustebęs, kai pirmą kartą sužinojau ką savo mokiniams pasakė Budda: „Atsižiūrėkite į mano žodžius ir mokslą, tačiau aklai nesekite. Asmeniškai tikrinkite visą gautą informaciją ir ieškokite savo kelio.”
Šie žodžiai man labaaai patiko – kaip daugelis skaitytojų jau tikriausiai suprato, palaikau tokį laisvės principą ir nėmėgstu kai akis ir ausis bando užkimšti makaronais. Todėl dvasinio mokytojo patarimas „Aklai jo nesekti, asmeniškai tikrinti visą informaciją ir ieškoti savo kelio”, man tikrai sukėlė didelę pagarbą.
Būtent su tuo man visada asocijavosi Budizmas: filosofija, padedanti ieškoti savo tikrojo gyvenimo kelio(arba kitaip: tapti geriausia saves versija šiame gyvenime). Kaip žmogus mėgstantis meditacijas, Jogą, dvasinį augimą ir saves pažinimą, nusprendžiau nuvykti į Budistų vienuolyną, gauti informaciją iš pirmųjų lūpų ir išbandyti šią idomią praktiką asmeniškai.
Absoliuti dalis vienuolynų Tailande yra atviri, todėl į juos atvykti ir pasiprašyti pagyventi gali praktiškai kiekvienas norintis. Budizmo pagrindas yra užuojauta ir pagalba kitiems, vienuoliai niekada nepasakys tau ne ir jeigu paprašysi, tikrai be problemų priims pas save.
20 dienų vienuolyne buvo viena ryškiausių patirčių mano gyvenime ir apie ją parašysiu tris atskirus straipsnius. Pirmoje dalyje pasakoju apie idėją ir kelionę link vienuolyno. Antroji dalis – bendra informacija apie vienuolyną ir gyvenimą jame. Ir trečioje parašysiu keletą iš savo klausimų vienuoliams bei įspūdžius, išvadas ir šios patirties įtaką mano pasaulėžiūrai.
Į Tailando vienuolyną su draugu
Tai buvo jau trečia mano kelionė Tailande, kuriame šį kartą planavau praleisti apie tris mėnėsius. Vienam mėnėsiui praėjus, pas mane atskrido vienas mano geriausių draugų vardu Mindaugas. Jis norėjo pailsėti nuo rutinos, padaryti savotišką gyvenimo restartą ir atrasti įkvėpimo(arba save).
Mindaugas yra kurybingas, meniškos sielos žmogus ir taip pat didelis mėgėjas medituoti, daryti Jogą ir tyrinėti save ir mus supantį pasaulį. Azijoje jis buvo pirmą kartą ir tikėjosi pamatyti visiškai kitą gyvenimą, nei mes kasdien matome Europoje. Ir taip pat jis labai norėjo pagyventi Budistų vienuolyne.
Su Mindaugu iš anksto buvom susitarę, kad jam atvykus kelias savaites tiesiog pakeliausime po gražias, tropines Tailando salas, o jau tada paieškosim mums tinkamo vienuolyno.
Taip ir padarėme: pirmos kelios savaitės buvo visiškas chillas: maudynės, snorkelingas, daaaug skanaus maisto, šaltas kokosų pienas, masažai (normalūs Thai masažai), saulėlydžiai ir kempingas su laužiukais po palmėm.
Taip, Mindaugas mielai sutiko pakeliauti mano laukiniu stiliumi: miegoti palapinėje ant kranto, autostopinti, rinkti vaisius nuo medžių, ir lankyti vietas kur dauguma turistų net negalvotų koją kelt. Žodžiu abu buvome visiška priešingybė „baseininis paprastasis” tipui.
Normalus rytas palapinėje.
Patikėk, kempinti laukiniuose Tailando paplūdimiuose yra geriau nei tikriausiai įsivaizduoji. Šaltinis: mėnėsiai kempinimo Tailande.
Po kelių savaičių atsipalaidavimo abu nusprendėme kad viskas, laikas jau krautis manatkes ir daryti žingsnį link mūsų pagrindinio kelionės tikslo – gyvenimo vienuolyne.
Kadangi Tailande yra šimtai vienuolynų, nusprendėme jog kiekvienas savarankiškai pasidomės ir pasidarys sąrašą jam labiausiai patinkančių. O tada jau prisėsim ir bandysim kartu spręsti, kurį ir kodėl vertą išsirinkti.
Kelionė link vienuolyno
Vos pradėję darytis sąrašus, abu pagalvojome apie tą patį vienuolyną, kuris randasi pačioje Tailando Šiaurėje ir vadinasi Wat Pa Tam Wua. Priemę tai kaip ženklą, supratome kad nėra ko prokrastinuoti ir laikas judėti ten.
Susikrovę palapkes į kuprines, įlipome į keltą ir pajudėjome link artimiausio miesto. Mintims jau norėjome būti vienuolyne, tik atsirado maža problema: mūsų laukė ~1400km kelionė per beveik visą Tailandą ir dar plius per Bangkoką(jeigu mėsmalė būtų miestas tai būtų Bangkokas).
Prieš išsirenkant vietą mes jau buvom susitarę, kad visą atstumą keliausime autostopu. Tai įdeda solidų gabalą spontaniškumo į kelionę, o pažinčių ir nepamirštamų autostopo momentų skonį Mindaugas jau spėjo paragauti.
Kelias nuo Pietinių salų iki vienuolyno.
Tranzavome nuo ankstyvo ryto iki pusdienio, tada perlaukdavom karštį siurbdami arbūzinius kokteilius ir dar patranzuodavom kelias valandas vakare. Visą atstumą įveikem per 5 dienas, iš jų 2 praleidome Bangkoke ir aplink jį.
Momentas iš kelionės autostopu.
Kaip dažniausiai ir būdavo, čiliname pikapo gale, kairėje pusėje laimingas Mindaugas(jis iš toli pats į vienuolį užneša). Šiaip nerūkau, bet pagalvojau kad prieš vienuolyną reikia nusirauti kiek tik įmanoma. Mama I’ma criminal.
5 pilnas dienas praleidome kelyje, važiuodami link mūsų tikslo. Mums visaip padėdavo daugybė žmonių: paveždavo toliau nei patys važiavo, vaišindavo maistu ir gėrimais, patardavo, o kai kurie net skambino važiuojantiems į Šiaurės pusę draugams, ir prašė pavežti mus toliau.
Žodžiu, autostopinant Tailande gali patirti visko: nuo driftinančių furų(žinau kad techniškai beveik neįmanoma, bet savo akimis mačiau) iki važiavimo ant stogo.
Šiaip noriu pabrėžti – Tailande žmonės yra be galo šilti, paslaugūs ir draugiški(neveltui Budistai), taip pat jie labai gerbia savo kultūrą ir vienuolius. Todėl keliautojai kurie nuoširdžiai ta kultūra domisi, jiems visada kelia pagarbą ir dar didesnį norą padėti.
Kai pasakydavom jog važiuojam į vienuolyną, žmonės dažnai nustebdavo: ne kiekvieną dieną du laukiniai Europiečiai jiems pasako, kad susiruošė pagyventi su vienuoliais.
6-tą dieną anksti ryte jau jau buvom 70km atstumu nuo tikslo ir pagaliau įlipome į mašiną, kuri važiavo į tą pusę. Ją vairavo ramus ir draugiškas Kinietis(jis taip pat keliavo po Tailandą ir visiškai nekalbėjo Angliškai). Mūsų vienuolynas buvo pakeliui į nacionalinį parką, kurį jis norėjo aplankyti.
Kai per Google Translate jam paaiškinome mūsų kelionės tikslą, jis labai nustebo ir susimąstė, ir pakeliui dar daug manes klausinėjo kaip apskritai sugalvojome važiuoti į tokią vietą ir ar teisingai jis mus suprato?
Kai pagaliau pasiekėme tikslą, pamačiau vieną iš nuostabiausių vietų gyvenime. Tai buvo tiesiog nerealus grožis: jaukus, švarus vienuolynas randasi tarp žalių kalnų, šalia bėga upė ir viskas aplink žalia.
Žalios spalvos yra daug ir visur, ji tiesiog perpildo tą vietą. Visur matosi Gamtos džiaugsmas, girdisi upelis ir paukščiių dainos, kvepia džiunglėmis ir jaučiasi kažkas neįprasto.
Man iš karto labai patiko, Mindaugas taip pat buvo „ant bangos”. Naujas draugas iš Kinijos buvo tiesiogine to žodžio prasme šokiruotas – jis stovėjo, ir plačiai atmerktom akim žiūrėjo į vienuolyną ir aplink esančius kalnus. Jį galima suprasti: čiuvas į nacionalinį parką važiavo, o pateko į visiškai neįtikėtiną vietą.
Naujam draugui pasiūlėme prisijungti ir išbandyti gyvenimą vienuolyne: nuraminti protą ir tiesiog įdomiai praleisti laiką, o parkas niekur nepabėgs. Sutiko iš karto: matėsi jog jis labai maloniai nustebo atvykęs čia. Jis greitai susidėjo lagaminą, mes paemem savo kuprines ir visi trys neskubiai pradėjome eiti link vartų.
Užbėgant už akių pasakysiu: su mumis vienuolyne jis prabuvo 3 dienas, po kurių labai dėkojo mums už suteiktą galimybę ir nuostabią, spontanišką patirtį. Sakė jog jei mūsų nesutiktų, niekada nesugalvotų aplankyt tokios vietos ir išgyventi tokia unikalią patirtį.
Manau jog šis puikus nutikimas – tai jo paties nuopelnas. Jis patogiai važiavo vėsioje mašinoje, pamatė du autostoperius prie +36 laipsnių karščio, ir net nekalbėdamas Anglų kalba, sustojo ir mums padėjo.
Todėl spausdamas jam ranką atsakiau, jog šis puikus gyvenimo nuotykis yra jo gerosios Karmos vaisius – padėjo mums ir iš karto gavo iš pasaulio dovaną. Tarp kitko tą patį teigė ir Budistų vienuoliai – apie tai papasakosiu kitoje dalyje.
Atnaujinta: Gyvenimas Budistų vienuolyne: antra dalis jau išleista. Gero skaitymo!
Vertas dėmėsio straipsnis?
Draugai ir aš būsim dėkingi jeigu pasidalinsi!
