20 dienų Tailando Budistų vienuolyne. 2 dalis: Gyvenimas vienuolyne
Apie vienuolyną
Renkantis vienuolyną mes su Mindaugu turėjom du variantus: pirmas buvo važiuoti į visiškai laukinį vienuolyną, apsistoti ten ir tiesiog bandyti gyventi taip pat, kaip gyvena vienuoliai. Iš vienos pusės tai būtų labai įdomu (ir pradžioje taip ir norėjome daryti).
Tačiau iš kitos pusės atsirastų problema: tam kad vienuoliai mums pilnavertiškai perduotų savo mokslą ir išmokintų teisingai atlikinėti visas praktikas, mes turėtumem gerai suprasti ką jie šneka.
Tailande turiu žmones, kuriuos skaitau savo antra šeima (apie juos bus parašyta istorija). Jie mane išmokino Tailando kalbos pagrindų, tačiau tam kad suprasti dvasinį mokslą reikia tikrai rimtesnių žinių.
Todėl pasirinkome antrą variantą: rasti vienuolyną kuriame būtų įmanoma susišnekėti Anglų kalba ir kur mums galėtų paaiškinti viską ką turim žinoti. Norėjome ne šiaip atvykti pamedituoti, bet gauti iš vienuolių žinių ir atsakymus į tam tikrus klausimus. Nusprendėme jog pirmam kartui labiau tiks šis variantas, kad žinotumem ką tiksliai reikia daryti ir kaip elgtis.
Kaip ir buvau paminėjęs, ieškant variantų abu pagalvojome apie tą pačią vietą: Budistų vienuolyną Wat Pa Tam Wua esantį pačioje Tailando Šiaurėje. Per daug nemąstydami priemem tai kaip ženklą ir per 6 dienas autostopu įveikėme 1400km ir pasiekėme kelionės tikslą.
Wat Pa Tam Wua yra puiki vieta visiems, norintiems tokios įdomios patirties: tai vienuolynas ir kartu meditacijos centras, kuris mielai priima pas save visus norinčius ir suteikia visas reikalingas gyvenimo sąlygas.
Ten pastoviai gyvena nuo kelių iki keliolikos vienuolių-Budistų ir kai kurie iš jų kalba Angliškai. Jie pasakoja apie Budizmą ir apie tai, kaip pritaikyti šios filosofijos principus savo kasdieniniam gyvenime. Taip pat vyksta pamokos ir paaiškinimai apie meditaciją, ir kaip pagerinti savo meditacijos kokybę.
Tokios pamokos apie Budizmą ir meditaciją vyksta kasdien po kelis kartus, yra paaiškinami visi baziniai principai, o pasibaigus pamokai ir praktikai, su vienuoliais galima bendrauti ir uždavinėti jiems klausimus.
Šis Budistų vienuolynas yra gerai žinomas ir labai gerbiamas vietinių Tailandiečių. Jie atvažiuoja į vienuolyną su maistu, vaisiais ir kitais paaukojimais, kuriuos vienuolynas po to dalina savo lankytojams.
Tai yra visiems atvira vieta, kur kiekvienas norintis gali atvykti, pasimokyti Budizmo ir meditacijos technikos, dalyvauti Tailando tradicinėse šventėse ar tiesiog nusiraminti ir nuo visko pailsėti.
Pažintis su vienuolynu
Taigi, kai su Mindaugu pasiūlėme mūsų naujam draugui iš Kinijos prie mūsų prisijungti ir išbandyti gyvenimą vienuolyne, jis sutiko iš karto. Pakeliui link vartų, mintyse paspaudžiau jam ranką už tokį spontanišką jo sprendimą.
Žmogus ramiausiai važiavo pasivaikščioti po nacionalinį parką ir grįžti į savo viešbutį, tačiau visiškai netikėtai atsirado vienuolyne. Ir va, susidėjo lagaminą, kažką tai užsirašė į telefoną ir jau eina su mumis link vartų. Nu tikrai maladėc!
Už vartų mus pasitiko vienuolyno prižiūrėtojas vardu Pong. Tai buvo vidutinio amžiaus vyras, turintis tiek pat plaukų kaip ir Mindaugas (nulį), ir aukštesnio ūgio nei vidutinis Tailandietis. Iš jo veido matėsi, jog jis mėgsta daug šypsotis.
Jis visas buvo apsirengęs baltai, ir pasisveikinęs su mumis iš karto pasakė: – „Sveiki atvykę, sveiki atvykę! Okey, dėkites tas kuprines, galite palikti jas čia. Iš pradžių eime valgyti, o apie reikalus pakalbėsim vėliau”.
Man labai patiko tokia pradžia! Pažvelgiau į Mindaugą, o tas visas išsišiepęs, nes žino kad tuoj eis valgyti. Ir aš jį puikiai supratau: jau buvo apie vidurdienis, o mes tik lengvai užkandom ir tranzavom nuo pat 7 ryto.
Maitinimas vienuolyne
Kadangi jau užsiminiau apie maistą (o ir šiaip nesakyk, labai svarbus gyvenime dalykas), prieš kalbant apie rimtesnius dalykus padarysime apšilimą ir papasakosiu apie maistą vienuolyne.
Valgoma vienuolyne du kartus: nuo 7 iki 8 ir nuo 11 iki 12 ryto. Taip, tu perskaitei teisingai ir taip, žinau kad skamba baisiai – apie 18 valandų per parą būni be maisto.
Po pietų vienuoliai nevalgo: jie stengiasi kuo didesnę dalį laiko praleisti medituojant, ir medituojant kuo giliau. Pilnas skrandis sumažina koncentraciją ir kiek atpalaiduoja smegenis (visi žinom kaip puikiai galima pasnausti ar tiesiog parelaksuoti po gero pavalgymo).
Todėl kol tavo pilve virškinasi maistas, yra sunku pasiekti labai gerą koncentraciją – vieną iš svarbių Budizmo tikslų. Vienuoliai visada stengiasi būti sąmoningi ir savo protą išlaikyti maksimalioje būsenoje, todėl jie valgo tik tiek, kiek yra būtina normaliai organizmo vieklai.
Kadangi visi esantys vienuolyne tampa jo dalimi, jie taip pat negali valgyti po pietų ir tik kartais vakare dalinami vaisiai. Jeigu jauti alkį, rekomenduoja atsigerti daugiau vandens (labai dažnai žmonės maišo alkį su troškuliu).
Tačiau yra nerašyta taisyklė: jeigu jauti kad nu nieeekaip negali iškęsti bet maisto, nueik į virtuvę, paprašyk ir problema išspręsta. Turi grūdinti savo valią, tačiau neturi kankintis ir būti nelaimingas.
Visas maistas vienuolyne yra tik veganiškas / vegetariškas, griežtai draudžiama bet kokia mėsa, žuvis ir kiti panašūs produktai. Jų į vienuolyną negalima net įsinešti, nes skaitoma, jog tokie produktai – tai gyvūnų didelio skausmo ir neapykantos rezultatas.
Apskritai, visų prašo niekaip nekenkti jokiems gyviams. Visi padarai esantys vienuolyne turi teisę į ramų gyvenimą. Pvz upėje ir ežere plaukioja daugybė žuvų, jų negalima gaudyti ar trugdyti, jos turi ramiai ir laimingai gyventi.
Net uodus ar muses reikia numoti nuo saves, tačiau ne žudyti. Uodų tiesą sakant nėra daug, plius spintelėje visada būna pridėta purškiklių. Apibrėžiant vienu sakiniu, viskas vyksta tokiu principu: gyvenk ir leisk gyventi kitiems.
Okey, grįžtam prie svarbios dalies – maisto. Maitinimas vyksta Švediško stalo principu: savanoriai virtuvėje nuo 5 ryto padeda gaminti maistą, tada viskas sudedama bendroje salėje ir visi gali rinktis ką ir kiek nori valgyti.
Maitina tikrai sočiai ir skaniai, prigamina visko labai daug ir įvairaus. Daug daržovių, sojos ir ryžių patiekalų. Sriubos, salotos, užkandžiai, visada yra vaisių. Patikėk, tikrai esu mėgėjas skaniai pavalgyti ir galiu užtikrinti: mityba ten puiki. Mindaugas beje labai sutinka (jis irgi mėgėjas gerai pavalgyt).
Visą dieną yra vandens automatai ir yra buteliai su mineraliniu vandeniu. Taip pat yra ąsočiai su arbata ir kava, jas gerti galima bet kada ir neribotai. Dėl kavos pakomentuoti negaliu o va arbatą galiu labai pagirt: ne kokia papiguškė, o natūrali vietinė arbata, kuri renkama ir džiovinama ten pat, Šiaurės Tailande.
Apgyvedinimas vienuolyne
Kai pavalgėme, vėl visi trys grįžome prie stalo, kur sėdėjo ir jau mūsų laukė Pong. Mūsų paprašė įrašyt savo vardus į svečių knygą, taip pat patikrino mūsų pasus. Paaiškino, jog kiekvienas svečias turi turėti galiojančią Tailando vizą ir būti Tailande legaliai.
Paprastai gyventi vienuolyne galima nuo 3 iki 10 dienų, tačiau jei savanoriausi arba tiesiog gražiai paprašysi, gali likti ilgiau. Visi savanoriai gali gyventi kiek nori(mes savanoriavome, apie tai papasakosiu žemiau).
Po paso patikrinimų mus nuvedė į didelį kambarį, kuriame buvo iškabinti šimtai baltų rūbų. Buvo baltos kelnės, džinsai, maikės, marškiniai, mėgztiniai, žodžiu kiekvienas gali išsirinkti sau baltus rūbus pagal skonį.
Visi vienuolyno svečiai turi dėvėti baltus rūbus (galima atsivežti ir savo). Kai nori pasikeist, tiesiog nuneši į vienuolyno skalbyklą, kur juos tau išskalbs ir išlygins. Kol jie džiūna, pasiemi kitus.
Vienuoliai nešioja specialią rudai-oranžinę tradicinę aprangą. Ši apranga Budizme jau tūkstančius metų laikoma šventa ir sakoma jog užsidėjęs tokius rūbus, žmogus įgauna papildomos išminties, dvasinės energijos ir koncentracijos.
Tačiau su tokia dovana taip ateina ir įsipareigojimai: užsidėjęs šiuos rūbus, žmogus iš karto įsipareigoja laikytis tam tikrų taisyklių ir apribojimų. Iš viso tokių taisyklių yra 227, ir štai penkios svarbiausios iš jų:
- Susilaikyti nuo kitų gyvų padarų skriaudimo. (Įeina bet kas, uodai taip pat)
- Susilaikyti nuo paemimo daikto, kuris nebuvo laisvai duotas.
- Susilaikyti nuo paleistuvystės.
- Susilaikyti nuo netinkamų žodžių: melas, paskalos, prakeiksmai.
- Susilaikyti nuo tave svaiginančių medžiagų. (Šia tema kalbėjau su vienuoliu: tai nereiškia kad bet koks vartojimas yra blogai. Plačiau bus trečioje dalyje.).
Kai mes su Mindaugu išsirinkome sau aprangas, jauna moteris mums davė patalynę, paaiškino apie teritoriją ir parodė mūsų namus. Paprastai vienuolyne kiekvienam žmogui duoda atskirą namuką-bungalow:
Namukai labai paprasti, bet jaukūs ir turi viską ko reikia pilnaverčiam gyvenimui: lova, ventiliatorius, rozetės, stalas, dušo kambarys. Patalynę galima bet kada nunešti į skalbyklą ir pasiimti naują.
Namuką (jeigu yra laisvų) gauna kiekvienas svečias, norintis gyventi atskirai. Visi norintys gyventi kartu su kitais, gali apsistoti trijų aukštų namuose, kur yra didelės sales. Ten kiekvienas gali išsirinkti patinkančią vietą, susidėti į spintelę savo daiktus ir apsistoti. Jeigu norėsi, po to gali prašytis į namuką.
Vyrai ir moterys gyvena atskiruose teritorijuose ir moteriai griežtai draudžiama eiti į vyro namus, ir atvirkščiai. Taip pat be priežasčių rekomenduoja neiti į kitos lyties teritoriją.
Apskritai, vienuolyne negalimi jokie fiziniai santykiai: būčiniai (juolabiau bang bang), glamonės ir panašūs pikantiški dalykai. Net jeigu tai yra vyras ir žmona, vienuolyno teritorijoje jie negali turėti jokio fizinio kontakto.
Skaitosi, jog tokie kontaktai turi savotišką energiją (pati energija nėra bloga, tačiau jie tiesiog netinka vienuolynui). Taip pat būčiniai, seksas ir glamonės skatina tam tikrų hormonų gamybą. Tai nėra suderinama su intensyvia meditacija: mažėja koncentraciją, žmogus pradeda mąstyti apie labai žemiškus dalykus ir lėtėja dvasinis progresas.
Įdomu tai, jog šis dalykas egzistuoja daugelyje tarpusavy nepriklausomų kultūrų: Krikščionybė, Budizmas, Islamas, Hinduizmas ir daug kitų religijų sutinka jog fiziniai kontaktai turi tūrėti savo laiku ir vietoje.
Dėl viso pikto, vienuolynas apgyvendina moteris ir vyrus atskirai. Tas pats galioja ir aprangai: ji turi būti santūri, keliai turi būti uždengti. Taip pat visiškai jokių šviečiančių stringų ar spenelių lendančių pro maikę. Žmogus turi rengtis taip, kad minimalizuoti bet kokias nešvankias aplinkinių mintis.
Fun story: buvo viena labai simpatiška mergina, kuri visada nešiojo plonas maikes be liemenuko. Ta prasme speneliai tiesiog šviesdavo kaip du prožektoriai. Mindaugas pastoviai piktinosi: “Atsibodo jau man ta merga su papais, neleidžia susikoncentruoti, pastoviai turiu žiūrėt į ją kai ji praeina”.
Aš ją taip pat buvau pastebėjęs, tačiau stengiausi nekreipti į ją dėmėsio (nors ir tekdavo pasistengti). Tačiau vieną dieną per pietus, ji ramiausiai prisėdo su savo lekšte prie manes, pradėjo mane kalbinti ir šypsotis. Iš neverbalinės kalbos aiškiai matėsi flirtas (esu nors ir kompiuteristas, bet ne iš kelmo spirtas).
Paprastoje situacijoje su ją tikrai gerai pasišnekėčiau, tačiau tuo metu tvirtai nusprendžiau jog turiu čia tikslą ir tikrai neleisiu visokioms išalkusioms panteroms man trugdyti.
Teko įjungti durnelį-nekaltutį, kelis kartus monotoniškai atsakyti į juos klausimus ir ji atstojo. Neužillgo ji iškeliavo ir aš iš karto pastebėjau kaip ramiai atsiduso mūsų Mindaugas.
Pagalba vienuolynui
Į vienuolyną atvykti gali kiekvienas norintis, nieko bookinti ar iš anksto tartis nereikia. Viskas ko reikia – galiojančios vizos ir galimybės pagyventi bent jau 3 dienas (sakė jog tai minimalus laikas kad pajausti tikrą efektą nuo buvimo).
Gyvenimas vienuolyne yra nemokamas. Tiems kam reikia, jie gali suteikti visus reikalingus daiktus: jeigu neturi dantų pastos ar šampūno – duos ir juos.
Vienuolyną palaiko savanoriai ir pinigų bei maisto dovanos: vietiniai Tailandiečiai dažnai atvažiuoja su maistu ir kitais paaukojimais. Jie meldžiasi, dalyvauja ritualuose, bendrauja su vienuoliais, prašo palaiminimo.
Visi kas nori, gali padėti vienuolynui finansiškai, tačiau visiems duoda suprasti jog tai nėra būtinas dalykas ir kiekvienas pats spręndžia ar jis turi galimybę paaukoti pinigus. Taip pat visada galima prisidėti kitais darbais.
Darbų yra daug: pagalba virtuvėje, vaisių ir daržovių rinkimas (vienuolynas turi savo sodą), aplinkos tvarkymas, vandens automatų pildymas, pagalba organizuojant renginius, tvarkymasi ir taip toliau.
Vienuolynas pastoviai statosi naujas patalpas, naujus namukus lankytojams. Bet kuris žmogus turintis patirties statybuose, soduose ar virtuvėse gali būti labai naudinga pagalbos ranka.
Mindaugas yra dirbęs virėju ir yra mėgėjas gaminti maistą (ir patikėk, gamina jis labai skaniai, ypač dabar mielai sukapočiau jo firminę keptą duoną su sūriu ir majonezu). Jis pasiprašė į virtuvę ir dažnai nueidavo jiems padėti ruošti maistą.
Jis darė tikrai gerą darbą: visas maistas vienuolyne yra gaminamas savanorių ir kiekviena papildoma ranka virtuvėje visada yra laukiama. Plius galima išmokti Tailandietiško maisto subtilybių, kas tikrai yra naudingos ir praktiškos žinios.
Aš taip pat savanoriavau, tačiau gana neįprastu būdu: vienuolynui kūriau interneto svetainę su visa reikalinga informacija, nuotraukomis ir instrukcijomis. Jų svetainė man pasirodė pasenųsi ir nepatogi, tad pasisiūliau ja atnaujinti.
Dabar kiekvienas norintis gali patogiai pasiskaityti apie Wat Pa Tam Wua, ką reikia žinoti prieš atvykstant ir kaip apskritai reikia ten nusigauti. Taip pat padariau versiją ir Tailandiečių kalba, kad vietiniai galėtų bet kada sužinoti apie naujienas ar gauti informaciją.
Ją iki šiol administruoju ir ją aplanko bei skaito apie 3 tūkstančiai žmonių per mėnėsį. Dabar kiekvienas lankytojas gali gauti visą reikalingą informaciją, o vienuolyno prižiūrėtojai džiaugiasi, kad nebereikia kiekvieną kartą atsakinėti į tuos pačius klausimus – dabar viskas yra paaiškinta puslapyje.
Tarp kitko, interneto svetainių ir el. parduotuvių kūrimas yra mano pagrindinė komercinė veikla. Turiu daug sėkmingai atliktų projektų ir puikių klientų atsiliepimų. Jei tau ar kažkam kitam reikia paslaugų, būsiu dėkingas už palaikymą!
Sorriukas už reklamą, bet biški galima, ane? Vis gi būtent tai yra veikla, kuri leidžia man keliauti po pasaulį jau pusantrų metų. Va, mainais parodysiu kaip dirbau prie puslapio vienuolynui:
Apie vienuolyno veiklas
Vienuolyno veiklų grafikas:
- 05:00 Rytinė meditacija savo namuose.
- 06:30 Maisto įteikimas vienuoliams.
- 07:00 Pusryčiai.
- 08:00 Rytinė Budizmo pamoka. Bendra meditacija. Klausimai vienuoliams.
- 10:30 Maisto aukojimas vienuoliams.
- 11:00 Pietūs.
- 13:00 Popietinė pamoka ir bendra meditacija. Klausimai vienuoliams.
- 16:00 Savo namų ir vienuolyno tvarkymas, smulkūs darbai.
- 17:00 Laisvas laikas.
- 18:00 Bendras mantrų skaitymas, meditacija and pamoka.
- 20:00 Meditacija savo namuose arba poilsis.
- 22:00 Tylus laikas.
Visos pažymėtos veiklos yra būtinos ir jų negalima praleisti be priežasties. Jeigu pavyzdžiui jautiesi pavargęs, be problemų gali pailsėti namuose. Tačiau jei žmogus praleidžia dažnai ir be normalaus pasiaiškinimo, jo gali paprašyti susikrauti manatkes ir varyti kur nors į Pai, padaužyti kasekus ir ten poilsiauti.
Visų prašo suprasti, jog tai nėra sanatorija kur žmonės atvažiuoja fotkinti paukščiukus nemokamai valgyti ir pasišvilpaujant gyventi. Tai yra vieta kur semiasi žinių, praktikuoja meditaciją, ir bando pailsėti ir atrasti sielos ramybę.
O maistas, pastogė, ir visos sąlygos yra suteikiamos tam, kad žmonės galėtų sau leisti negalvoti apie nieką kitą ir skirtų kuo daugiau jėgų ir laiko savo dvasiniam tobulėjimui ir praktikoms.
Meditacija anksti ryte
Daugelis Rytų kultūrų (o taip pat ir turtingiausi pasaulio žmonės) vienu balsu teigia: keltis anksti ryte yra vienas iš geriausių dalykų ką gali daryti žmogus. Apie tai parašysiu atskirą straipsnį su paaiškinimais ir įvairiais požiūriais.
Rytiečiai teigia jog ankstyvs rytas turi savotišką bangą. Ta banga teigiamai paveikia anksti atsibūdusį ir savo dieną pradėjųsį žmogų. Taip pat sakoma kad anksti ryte mus supanti aplinka švaresnė iš fizinės ir energetinės pusės.
Iš fiizinės pusės viskas kaip ir aišku – anksti ryte aplinkoje dar nėra daug įvairių garsų, šurmulio, variklių dūjų ir kitų panašių dalykų. To pasekoje bendrai viskas būna ramiau ir labiau tinka praktikoms.
Su energetine puse viskas subtiliau ir įdomiau. Tačiau kalbant trumpai, sakoma maždaug taip: kiekvieno žmogaus mintys turi savotišką energiją ir vibracijas. Bendrai visuomenė skleidžia gana daug negatyvo ir neigiamų minčių, todėl dienos metu aplinka prisisemia šios nešvarios energijos.
Kad būtų lengviau suprasti, galima įsivaizduoti radio: jeigu nėra jokio triukšmo, jį gali ramiausiai klausyti (atlikinėti dvasinę praktiką, ieškoti savyje atsakymų, ramybės ir prasmės). Tačiau kai aplinkoje atsiranda įvairūs trigdžiai ir pašaliniai garsai (blogos mintys, veiksmai), radio klausyt būna sunku ar neįmanoma.
Būtent todėl Rytų kultūroje rekomenduojama atsikelti anksti, ir kol tavo aplinka po nakties yra rami ir skaidri, pasidaryti visas dvasines praktikas (tai jiems yra pirmasis ir svarbiausias dienos darbas).
Tarp kitko, Lietuvių kultūroje (taip pat Slavų) yra sena išmintis: “Kas anksti keliasi, tam ir Dievas padeda”. Ir nors mūsų kultūros yra labai nutolusios nuo Rytų, tačiau visos pusės teigia tą patį. Verta pamąstyti apie tai.
Kada rekomenduoja keltis? Šiaip sakoma kad vėliausiai 6-tą ryto, tačiau pačią “energetinę grietinėlę” siurbia tie, kurie atsikelia iki 5. Šiandien prieš rašant šį straipsnį atsikėliau apie 5:20. Iki grietinėlės dar yra kur augti, tačiau į normatyvą jau patenku.
Taigi, vienuolyne skatinama keltis iki 5, apsiprausti ir sėstis medituoti. Jie labai sutinka ir palaiko pasakymą: “laimėta pirmoji dienos valanda = laimėta diena”.
Iš savo patirties galiu pasakyti – man asmeniškai šitas dalykas beveik visada pasiteisina. Jeigu atsibundu labai anksti, pamedituoju, pasidarau Jogą arba tiesiog nuvažiuoju prie Vandenyno pasimaudyti ir pasitikti Saulę, jau žinau kad beveik garantuotai manes laukia puiki diena!
Maisto įteikimas vienuoliams
Prieš visiems pradedant valgyti, yra atliekamas būtinas ritualas: maistą iš pradžių reikia pasiūlyti (įteikti) vienuoliams. Su pusryčiais vyksta taip: visi pasiema po lėkštę su ryžiais ir sėdasi ant grindų (moterys atskirai).
Tada suskamba gongai, pranešantys jog greitai ateis vienuoliai. Kiekvienas iš jų su savimi atsineša savo specialų puodą ir su tuo puodu apeina visus žmones salėje. Žmogus įdeda šaukštą ryžių į prie jo priėjusio vienuolio puodą. Visi vienuoliai eina ratu ir kiekvienas prieina prie kiekvieno žmogaus.
Kai viskas baigiasi, vienuoliai susėda salės gale ant kedžių, ir vyriausias iš jų pradeda sakyti rytinę kalbą. Kalbėdamas jis visus pasveikina su nauja diena, dėkoja žmonėms už maisto paruošimą ir pateikimą bei pasakoja apie ateinančią dieną ir jos planus.
Dažniausiai kalbą sako vienuolyno abatas vardu Sajut. Tai yra vyresnysis vienuolis ir labai įdomus žmogus: jis visada linksmas, mėgsta su visais paplepėti, mielai dalina palaiminimus ir visada su šypsena veide.
Sajut yra vienuolyno įkūrėjas, ilgametis vienuolis, ir yra gyvenęs džiunglėse. Vienas, 7 metus, 7 mėnėsius ir 7 dienas. Visą tą laiką jis laikėsi tylos įžado ir nepratarė nei žodžio, net kai žmonės kartais jį aplankydavo kad įteikti maistą.
Pirmą kartą Sajutą sutikom kai su Mindaugu ėjome patyrinėti vienuolyno uolas. Jis pasisveikino su mumis, mes linksmai paplepėjom ir labai nustebom kai jis pasakė jo ne tik žino mūsų Lietuvą, bet yra ir du kartus pas mus buvęs!
Kai baigiasi kalba, prasideda lankytojų palaiminimas: visi vienuoliai keliasdešimt sekundžių garsiai skaito specialią padėkos mantrą. Vyresnysis vienuolis dar kartą padėkoja visiems už pusryčius, palinki geros dienos ir jie išeina (vienuoliai gyvena atskiroje teritorijoje ir didžiąją laiką leidžia ten medituodami ir statydami naujas patalpas).
Panašus ritualas būna ir per pietus: žmonės suneša vienuoliams maistą ir jie dedasi tiek, kiek jiems reikia į savo puodą. Tada taip pat yra padėkojama už pagalbą ir yra dainuojama palaiminimo mantra, po kurios visi pradeda pietauti.
Budistų vienuoliai negali gamintis maistą patys, jie gali valgyti tik tą maistą, ką jiems atneša ir aukoja žmones. Jeigu niekas nieko nepaaukojo, vienuolis nevalgo. Vienuoliai kurie gyvena toli nuo žmonių, pavyzdžiui džiunglėse, kartais nevalgo virš mėnesio.
Skaitosi jog maisto aukojimas ar įteikimas generuoja gerą Karmą. Taip pat viena iš labiausiai gerbiamų Budizme mantrų yra būtent palaiminimo mantrą, kurią vienuoliai skiria visiems įteikiantiems jiems maistą.
Budistai tiki, jog tai padeda žmogui pritraukti į savo gyvenimą laimę, sėkmę ir apsaugo nuo blogio (Rytų kultūros į tokius dalykus žiūri labai rimtai).
Maisto įteikimas vienuoliams yra Tailando tradicija: žmonės sustabo vienuolius gatvėje ir aukoja jiems maistą, taip pat neša jį į vienuolyną. Žmonės džiaugiasi gavę gerą Karmą ir taip pat palaiminimo mantrą.
Budistui yra didelė garbė bet kaip padėti vienuoliui: jį pamaitinti, pavežti, padovanoti jam būtina daiktą, suteikti bet kokią kitą pagalbą. Todėl buvimas vienuolyne ir toks kasdieninis maisto įteikimas vienuoliams Tailandiečių akimis yra vienas iš puikiausių geros Karmos šaltinių.
Taip pat tai tiesiog graži ir labai įdomi tradicija, kuri egzisuoja daugelyje Azijos šalių jau tūkstančius metų, ir būti viso to dalimi yra labai įdomu. Na o gera Karma (nepriklausomai ar veikia ji ar veikia savitaiga), visada yra tik į naudą!
Rytinė pamoka ir bendra meditacija
Po pusryčių ir laisvo laiko vienuoliai susėda didelėje bendroje salėje ir žmonės sėdasi prieš juos. Visi vyrai turi sėstis į priekį (arčiau vienuolių), moterys visada turi sėstis į galą.
Žinau, skamba biški seksistiškai, tačiau tradiciškai vyrai turi būti priekyje. Moterų kontaktai su vienuoliais apskritai turi būti kuo subtilesni ir minimalūs (vienuoliai taip pat yra žmonės).
Po to kai visi susėda, vienas iš vienuolių pradeda monologą: savo nuožiūrą išsirenka temą ir kalba apie ją iš Budistų perspektyvos.
Tai gali būti bet kas: kaip pritaikyti meditaciją gyvenime, kaip veikia Karma, kaip atleisti sau už praeitas klaidas, kokia Budistų manymu yra gyvenimo prasmė, ir taip toliau. Temų būna visiškai įvairių ir jos būna skirtingos (kartais viena tema trunka kelias dienas).
Tada vienuolis užbaigia monologą ir prasideda meditacija vaikštant. Vaikščiojoma po vienuolyno teritorijas: parkeliai, sodas, miškai, aplink ežerą, prie fontanų. Dažniausiai tai trunka 30-40 minučių, vienuoliai eina pirmi, o paskui juos iš eilės eina kiti žmonės, pats vaikščiojimo tempas yra lėtas.
Einant reikia stebėti savo protą, mintis ir jausmus: apie ką aš galvoju? Ką aš dabar jaučiu? Kokios yra mano emocijos šiuo momentu? Kiekvienu momentu turi stengtis sąmoningai stebėti ir suprasti kas šią sekundę vyksta su tavim.
Pavyzdžiui pamatai skrendantį paukštį kuris primena žuvėdrą. Staiga prisimeni Jūrą. Tada mintyse atsiranda tas šiltas praeitos Vasaros vakaras Neringoje su draugais, jautiesi laimingas nuo prisiminimų ir šypsaisi.
Tačiau tu neturi “pluduriuoti svajonėse”, turi sąmoningai suprasti kad matai paukštį, kad tas paukštis tau primena žuvėdrą, ir kad dabar pagalvojai apie Jūrą. Aha, pasiilgau Jūros. Dabar galvoju apie tą vakarą su draugais, mano veide šypsena. Aš jaučiu laimės emociją. Tu neturi sau to reportuoti mintyse, tačiau turi stėbėti ir žinoti kas su tavimi vyksta.
Po vaikščiojimo meditacijos visi grįžta į bendrą salę, atsisėda atgal ir prasideda meditacija sėdint. Čia gali rinktis vieną iš dvejų meditacijų tipų:
Samatha meditacija
Stebėti vieną objektą, pavyzdžiui kvepavimą. Kaip įkvepį, kaip iškvepi, koks ritmas. Visas dėmėsys yra vienam taške – kvepavime. Šis tipas gerina koncentraciją, padeda nuraminti protą ir atsikratyti nereikalingų minčių. Ramus protas ir gera koncentracija yra būtinas dalykas tam, kad efektyviai atlikti sekantį meditacijos tipą.
Vipassana meditacija.
Stebėti savo pojučius, emocijas ir protą, kaip ir per vaikščiojimo meditaciją. Kiekvieną sekundę tu turi žinoti kas vyksta su tavim ir aplink tave. Būtent ši meditacija suteikia introspekcijos, išminties ir leidžia pažinti vidinį ir išorinį pasaulį. Taip pat jeigu pasiseks, kartais į galvą pareina visas paketas: klausimas, atsakymas į jį ir savotiška instrukcija kaip visą tai pasiekti.
Pavyzdžiui būna istorijos: “Meditavau meditavau, staigiai atėjo mintis kad švaistau savo gyvenimą nesamonėms ir supratau kas būtent man trugdo. Nustojau gerti, atsikračiau blogų įpročių, palikau blogus santykius. Dabar sportuoju, maitinuosi sveikai ir pradėjau mokytis grafinio dizaino”.
Tokie “ahaaaa” momentai ir istorijos dažniausiai prasideda darant būtent šį meditacijos tipą (tačiau ir atliekant Samatha kartais ateina tokie supratimai).
Na ir tada trečioji dalis – meditacija gulint. Daugeliui žmonių tai yra mėgstamiausia meditacija vien dėl to, kad į ją jie gali giliausiai pasinerti (sprendžiant iš knarkimo garsų). Po jos vienuoliai dažnai pajuokauja: “Garsai parodė, kad šiandien daug žmonių labai giliai meditavo“.
Po meditacijos visi turi laisvo laiko, kai kurie žmonės atsisėda prie vienuolio ir uždavinėja jam klausimus. Man asmeniškai tai buvo pati įdomiausia ir ryškiausia dienos dalis, kurios visada labai laukdavau.
Aš pastoviai uždavinėjau daug klausimų vienuoliams. Kaip ir žadėjau, trečioje dalyje kai kuriais savo klausimais vienuolaims ir jų atsakymais pasidalinsiu su jumis, nepraleiskit!
Pietūs ir antra pamoka
Po pokalbių su vienuoliais lieka apie pusvalandis laisvo laiko iki kol prasidės pietūs. Tada vėl suskamba gongai, visi susėda bendroje salėje ir vėl prasideda maisto įteikimas vienuoliams.
Tačiau šį kartą žmones nededa ryžių į vienuolių puodus, o tiesiog įteikia jiems lėkštes kuriuose sudėtas maistas, o vienuoliai savo nuožiūra įsideda į savo puodą maisto.
Kai kiekvienas vienuolis įsidėjo pakankamai maisto, padėklai yra sudedami ant stalo, visi grįžta į savo vietas ir vienuoliai vėl padėkoja visiems už pagalbą ir perskaito palaiminimo mantrą.
Tada visi lankytojai eina link bendro stalo, įsideda ką nori valgyt ir pietauja. Po pietų visi turi apie valandą laisvo laiko. Tuo metu gali veikti ką nori: aš asmeniškai dažniausiai dirbdavau prie svetainės, Mindaugas padėdavo virtuvėje arba skaitydavo.
Šiaip rekomenduoja nešvaistyt laiko socialiniams tinklams, telefonams ir panašiai – labiau skatina skaityti knygas, papildomai pamedituoti arba tiesiog pasedėti parke ir pasimėgauti Gamta.
Po pertraukos suskamba gongai ir visi kviečiami į antrą pamoką. Ji vyksta tokiu pat principu, tačiau su skirtingu vienuoliu. Jis taip pat savo nuožiūra išsirenka temą, pasidalina su visais savo mokslu ir filosofija, ir tada prasideda meditacija vaikštant, sėdint ir gulint.
Po jų galima vėl prisėsti ir uždavinėti klausimus vienuoliui. Ši popietinė pamoka buvo mano mėgstamiausia: ją dažniausiai vesdavo tas pats vienuolis, kurio dėstymo, mąstymo ir filosofijos stilius man labiausiai patiko.
Būtent jam aš užduodavau daugiausiai klausimų, ir būtent jam buvo adresuoti patys svarbiausi iš jų. Aš labai tikiuosi dar kartą nuvyktį į vienuolyną ir jam asmeniškai atsidėkoti, nes jis man labai daug ką padėjo geriau suprasti.
Jo vardas yra Pradžan Anik. Jis taip pat yra ilgametis vienuolis ir pagrindinis Wat Pa Tam Wua vienuolyno dėstytojas. Taip pat jis yra parašęs knygą apie Budizmą ir meditaciją. Jeigu turi gerus santykius su Anglų kalbą ir nori daugiau praplėsti žinias, rekomenduoju parsisiųsti ir paskaityti šio vienuolio knygą!
Laisvas laikas ir tvarkymas
Po antrosios meditacijos visi turi apie dvi valandas laisvo laiko. Vienuolyne prašo kad bent valandą žmonės skirtų pagalbai: tvarkyti stalus, šluoti lapus vienuolyno teritorijoje, sutvarkyti savo namus.
Kartais prašo atlikti kitus darbus kurie kartais atsiranda (pavyzdžiui sunešti stalus ir kedes ateinančiai šventei). Taip, vienuolyne švenčiamos tradicinės Tailando ir Budistų šventės.
Pavyzdžiui viena iš mėgstamiausių Tailandiečių švenčių vadinasi Loy Krathong. Tai yra šventė, kuomet visi žmones daro laivelius iš bananų lapų ir įvairių gelių. Tada visi važiuoja prie upės ar Vandenyno ir leidžia laivelius į vandenį.
Taip Tailandiečiai atsidėkoja Gamtai ir vandeniui už derlių ir maitinimą. Taip pat jie į laivelį kartais įdeda vieną ar kelis savo plaukus. Su šia dalele saves jie atsiprašo už savo nuodemes ir atsikrato savo blogosios pusės įdedant ją į savo plauką ir paleidžiant pasroviui. Štai kaip atrodo Loy Krathon laiveliai:
Iš visų žmonių vienuolyne tikimasi pagalbos už visas suteikiamas sąlygas dvasiniam tobulėjimui. Dirba ir vienuoliai – jie dažnai padeda statyti naujus namus ar dažo įvairias statulas.
Aš asmeniškai didžiąją dalį savo laisvalaikio rinkau informacija ir dirbau prie vienuolyno interneto svetainės. Mindaugas buvo virtuvės rockstar, o kai buvo laisvesnis, dažniausiai skaitydavo arba rašydavo savo patirtį į dienoraštį.
Taip taip, tarp kitko: Visos kelionės metu Mindaugas užsirašinėjo visas dienas į savo dienoraštį, taip pat ir būnant vienuolyne.
Vakarai vienuolyne
Po dvejų valandų laisvo laiko visi žmonės vėl susirenka bendroje salėje mantros dainavimui ir trečiai bendrai meditacijai. Į šią praktiką beveik visada ateina visi vienuoliai.
Kiekvienas žmogus pasiema po knygą, kurioje yra surašytos mantros. Tada vienuolis garsiai skaito mantrą ir kiti žmonės skaito kartu su juo. Mantruose dainuojama apie įvairius dalykus: apie tai kad viskas šiam gyvenime turi pradžią ir pabaigą, žmogus nėra amžinas, dėkojamas Buddai ir mokytojams, linkima laimės visiems gyviems padarams.
Visų mantrų skaitymas vyksta Pali kalba. Pali tai viena iš seniausių pasaulio kalbų, labai į Sanskritą. Tarp kitko įdomus dalykas, Pali ir Sanskritas turi labai daug panašių žodžių su Lietuvių kalba.
Pvz Dievas yra Deva arba Devato. Atsibudęs yra Buddho. Palyginimui Anglų kalboje šie žodžiai visiškai nepanašūs: God, Awaken. O dar: didvyris yra Vyra.
Klausydamas paskaitas ir skaitydamas apie šias kalbas ne kartą buvau pastebėjęs jog Lietuvių kalba (tarp kitko irgi viena seniausių kalbų pasaulyje) tikrai turi giminystės su Sanskritu ir Pali.
Po mantrų dainavimo vienuolis papasakoja apie tai kad ateinanti meditacija turi būti Samatha, tai yra kvepavimo stebėjimas. Išjungiamos šviesos (tai būna apie 7 valanda vakaro, o tropikuose Saulė visada kyla ir leidžiasi vienodu laiku: apie 6 valandą. Todėl 7 vakaro jau būna visiškai tamsu).
Ir tada prasideda sėdima meditacija visiškoje tamsoje. Girdisi tik žiogai ir kartą nuo karto driežų ar paukščių dainavimas. Tai taip pat gana įdomi ir labai savotiška patirtis, medituoti visiškoje tamsoje medituoja su grupe žmonių.
Po šios meditacijos vienuoliai visiems padėkoja už dieną ir dalyvavimą, palinki geros nakties ir papasakoja apie rytdienos planus. Tada visi norintys gali eiti į savo namukus, o kiti susėda prie stalo gerti arbatą arba skaityti.
Prieš einant miegoti labai rekomenduoja ramiai pamedituoti, kad protas atsipalaiduotų po ilgos dienos ir žmogus pasiruoštų giliam miegui. Man tai buvo mėgstamiausias laikas knygos skaitymui.
Tačiau ilgai neužsibūdavau, nes visada stengiausi keltis anksti ir “siurbti aplinkos grietinėlę”. Mano žadintuvas buvo stabiliai 04:50, ir jau apie 5ktą valandą prausiausi, apsirengdavau ir sėsdavausi medituoti.
Taip gyvenau 20 dienų
Vienas iš mano mėgstamiausių dalykų buvo eiti pasitikti Saulės po rytinės meditacijos. Su malonumu mėgaudavausi dar vienu nuostabiu rytu ir pasiruošdavau naujai puikiai dienai. Gi dabar mes abu žinome apie principą: Laimėta pirmoji dienos valanda = Laimėta diena.
Šioje dalyje papasakojau apie Tailando bei Budizmo tradicijas ir apie tai, kaip vyksta gyvenimas tikrame Budistų vienuolyne. Buvo be galo įdomu ne tik pažinti visas šias nuostabias tradicijas bet ir juose kiekvieną dieną dalyvauti!
Sekančioje dalyje pasakosiu daugiau mūsų istorijų iš vienuolyno, pokabius su vienuoliais, savo išvadas apie patirtį ir kaip visa tai paveikė mano pasaulėžiūrą.
Atnaujinta: trečioji istorijos dalis jau išleista. Gero skaitymo!
Vertas dėmėsio straipsnis?
Draugai ir aš būsim dėkingi jeigu pasidalinsi!
