20 dienų Tailando Budistų vienuolyne. 3 dalis: Patirtis ir išvados
Tai trečioji dalis istorijos apie 20 dienų praleistų Budistų vienuolyne Šiaurės Tailande. Rekomenduoju pabaigti pirmąją ir antrąją dalis, kad žinotum visą mano istoriją nuo pradžių!
Šioje dalyje pakalbėsiu apie tam tikrus Budizmo filosofijos aspektus, kuriuos sužinojau gyvenant vienuolyne ir besimokant jų tradicijų. Taip pat papasakosiu apie savo klausimus vienuoliams ir jų atsakymus.
Noriu įspėti: ši dalis yra labiau filosofinis pasakojimas apie Budizmo tradicijas ir papročius, nei klasikinė kelionės istorija. Puikiausiai suprantu, jog kai kurie žmonės kardinaliai nesutinka su teiginiais ale: „kaip mąstai taip ir pritrauki”, „ką padarysi tą ir atgausi”, „viskas mūsų pasaulyje yra energija”, „po mirties kažkas yra”. Jeigu esi iš žmonių, kuriems skaitymas apie tokius dalykus kelia neigiamas emocijas, patariu praleisti šią dalį.
Visiems kitiems: šiame straipsnyje pasistengsiu viską pasakoti maksimaliai tiksliai ir būtent taip, kaip mus mokino vienuoliai. Tačiau turi žinoti: pasakosiu kaip viską pamenu ir kaip supratau būtent aš. Ir kadangi neesu patyręs Budizmo mokytojas ar ilgametis vienuolis, noriu kad į tai atsižiūrėtum prieš darant bet kokias rimtas išvadas.
Kaip jaučiausi gyvendamas vienuolyne?
Tai buvo lėtas, pilnas relakso ir labai ramus gyvenimas. Kasdienės ilgalaikės meditacijos, atsipalaidavę žmonės, niekas aplink niekur neskuba. Nėra ir jokių rūpesčių: maistas paruoštas, baltus drabužius ir stogą suteikia. Apie nieką labai galvoti nereikia, svarbu medituok ir mokykis.
Palaipsniui pradėjau jausti, jog ramesniu tampa ir mano protas. Gyvendamas vienuolyne per daug nemąsčiau apie išorinio pasaulio dalykus. O dar prieš atvykdamas, nuo pažadėjau sau: dalyvausiu visuose vienuolyno veiklose, eisiu į visas praktikas ir stengsiuos išspausti iš šio laiko maksimaliai naudos.
Taip ir buvo: lankiau visas veiklas ir aktyviai dalyvavau vienuolyno gyvenime. O kad iš kiekvienos dienos pasisemti kuo daugiau, keldavausi iki 5 ryto ir miegoti eidavau apie 10 vakaro. Gavau atskirą bungalow prie upelio ir miegodamas klausiausi raminančių vandends ir žiogų garsų.
Šalia vienuolyno buvo nedidelė parduotuvė, kurioje buvo galima nusipirkti visokių smulmenų: higienos priemonių, suvenyrų, šaltų gėrimų, užkandžių ir visokių skanėstų. Kažkur po savaitės pirmą kartą nusprendžiau ten apsilankyti ir paimt ledų. Maitino vienuolyne skaniai(kaip ir minėjau, maistas veganiškas), tačiau vieną karštą pusdienį supratau, jog dabar iki pilnos laimės trūksta ledų. Kadangi renkuosi būti laimingas, nusprendžiau eiti ir nusipirkti.
Įdomu tai, jog po savaitės gyvenimo vienuolyne man buvo labai keista į rankas vėl paimti piniginę ir pinigus – apie šiuos dalykus visiškai negalvojau jau kurį laiką ir buvau nuo jų kiek atpratęs.
Kaip vakar pamenu tą momentą: stoviu pievoje pakeliui į parduotuvę, žiūriu į piniginę rankoje ir mąstau. Tuo momentu labai aiškiai pajutau, jog pinigai yra daugybę protinės energijos reikalaujantis dalykas mūsų gyvenime.
Kadangi gyvendamas vienuolyne apie pinigus negalvojau(ten jų tiesiog nereikia), piniginė tuo momentu man tapo savotišku priminimu apie „normalų”, materialinį gyvenimą už vienuolyno ribų.
Tas momentas nebuvo nei malonus nei nemalonus, tačiau tai buvo ganėtinai įdomus jausmas. Ir einant link parduotuvės smegenyse sukosi vaizdai iš to žemiško gyvenimo. Galvojau kaip mes dirbame, darome pinigus, kažką tai perkame, kažko negaunam. Ir kažką dėl viso aukojame.
Vienuolyne nejauti poreikio materialiniams turtams, gyveni čia ir dabar, siekdamas būtent dvasinio tobulėjimo. Aš apskritai darbo aspektu esu labai laisvas žmogus ir dirbu kur noriu ir kada noriu, bei esu minimalistas daiktų atžvilgiu. Tačiau tuo momentu susimąsčiau kokią iš tikro didelę dalį mūsų gyvenimo užima darbas, net gi jeigu esi visiškai atsipalaidavęs, po pasaulį keliaujantis freelanceris.
Tai buvo tikrai įdomus susimąstymo momentas. Grįžęs atgal į vienuolyno realybę, pamačiau jog esu jau šalia parduotuvės. O po keleto minučių jau sėdėjau prie upės, žiūrėjau į ramią srovę, klausiau miško garsų ir galvojau, kiek daug laimės dabar man teikia šitie „Magnum” ledai su migdolų riešutais!
Laisvalaikis vienuolyne
Kaip jau minėjau, vienuolynas kuriame gyvanau vadinasi Wat Pa Tam Wua. Tai visiems atvira vieta, į kuria atvažiuoti ir pagyventi gali kiekvienas norintis. Jos paskirtis tokia ir yra: padėti žmonėms nusiraminti, sužinoti daugiau apie meditaciją bei Budizmą ir išmokti pritaikyti šias žinias tolimesniame gyvenime.
Kiekvieną dieną vienuolyne vyksta dvasiniai užsiemimai: meditacijos, paskaitos, pamokos ir įvairios bendros veiklos. Pertraukų per visą dieną bendrai būna apie 2-3 valandos. Plius laisvas laikas būna ryte(jeigu atsikeli labai anksti) ir vakare, kadangi visi užsiemimai pasibaigia apie 8 vakaro.
Pirmą savaitę didžiąją dali laisvo laiko leidau skaitydamas ar tiesiog tyrinėdamas vienuolyno teritoriją. Kartais padirbdavau(dirbu su interneto svetainėmis). Dirbti turėjau bent kažkiek, dėl įsipareigojimų savo ištikimiems klientams. Žmonės man moka kiekvieną mėnėsį tam, kad auginčiau jų svetainę ir padėčiau jų verslams. Ir jie be abėjo turi gauti rezultatus, todėl iš mano pusės nebūtų teisinga tiesiog dingti kelioms savaitėms.
Nusprendžiau prisidėti ir prie vienuolyno plėtros, palengvinant komunikaciją savanoriams ir informacijos ieškojimą svečiams. Taip gimė Wat Pa Tam Wua interneto puslapis, kuriame kiekvienas norintis dabar gali gauti visą reikalingą informaciją apie vienuolyno veiklą ir kaip į jį atvykti (Anglų ir Tajų kalba).
Idomus faktas – vienuolyno interneto svetainėje per pirmus tris mėnėsius apsilankė virš 12 tūkstančių žmonių! Dalis apsilanko norėdami sužinoti informaciją apie vienuolyną. O kai kurie nori parsisiųsti knygą apie Budizmą ir meditaciją, kurią parašė vienas iš vyriausių Wat Pa Tam Wua vienuolių.
Pradėjęs kurti jiems svetainę, prie jos leisdavau kelias valandas per dieną, todėl laisvo laiko turėjau mažiau. Bet dariau tai ką mėgstu, plius labai gražioje aplinkoje ir visiškai be jokio streso(apskritai stengiuosi dirbti be streso ir tau rekomenduoju). Taip pat dirbant vienuolyne didžiąją dalį laiko jaučiau įkvėpimą ir buvau labai produktyvus.
Kuom man įdomus Budizmas?
Noriu priminti: pagrindinis tikslas buvo išmokti daugiau apie man labai įdomią filosofiją – Budizmą. Taip pat norėjosi gauti tam tikrus atsakymus (tiek iš vienuolių tiek iš širdies gelmių). Ir padaryti dar vieną žingsnį link geriausios saves versijos bei pasikrauti stiprios, teigiamos energijos(jeigu netiki energija, gali vadinti tai motyvacija).
Gerbiu visas religijas ir manau kad iš kiekvienos galima pasimokyti ir atrasti sau kažko naudingo. Tačiau kiek skeptiškai žiūriu į bažnyčią: ne į pastatą, o į struktūrą, savotiškai valdančią religiją (paprasčiausias pavyzdys – Vatikanas).
Kuo man įdomus Budizmas? Visų pirmą man labai imponuoja pirminis ir svarbiausias šios filosofijos principas: „Gyvenk ir leisk gyventi kitiems”. Jie nesiekia „konvertuoti” kitus į savo religiją ir priima visus tokiais, kokie jie yra.
Budizme taip pat nėra priimta iš žmogaus daryti aklai tikintį aviną. Man sukėlė pagarbą ir pačio Budos žodžiai: „Į mano mokslą atsižiūrėkite, tačiau aklai manes nesekite – tikrinkite visus mano žodžius ir ieškokite savo kelio”.
Ir trečias dalykas – man labai patinka jų dvasinės praktikos. Pavyzdžiui, labai mėgstu meditaciją (daugybę kartų mokslininkų ištirtas ir pagirtas dalykas).
Keli žodžiai apie Karmą
Vienas iš svarbiausių dalykų Budizme yra Karma. Šis dalykas Vakarų kultūroje dar gerai žinomas kaip „bumerango principas” – kaip pasielgsi, taip ir gausi. Vienuoliai daug kalbėjo apie Karmą, pasakojo apie jos veikimo principus ir apie jos svarbų vaidmenį visuose žmogaus gyvenimuose(pagal Budistus miręs žmogus po kiek laiko gimsta vėl).
Budistai stengiasi negeneruoti blogos Karmos, todėl jų kultūroje ir yra laikomasi principo „Gyvenk ir leisti gyventi kitiems”. Pagrindiniai blogos Karmos šaltiniai yra būtent blogi veiksmai kitų žmonių ar padarų atžvilgiu.
Ir atvirkščiai: padėdamas kitiems žmonėms, savanoriaudamas su gyvūnais, nešdamas naudą pasauliui, generuoji gerą Karmą. Dalį geros / blogos Karmos galima pajausti iš karto, tačiau kita dalis ateina su laiku. Anksčiau aš visada galvojau, kodėl geri žmonės dažnai būna tokie „gyvenimo lochai”?
Nu bet realiai, pažiūrėkime aplink, kiek gerų žmonių gyvena sunkius gyvenimus? Kiek daug žmonių visą gyvenimą gyvena „teisingai”, padeda kitiems, niekad neima svetimų daiktų, visada atsakingai elgiasi. Kodėl dauguma jų nevairuoja violetinių Lambo, negyvena penthause ir neturi balto kotedžo privačioje saloje? O nelabai geri žmonės dažnai gyvena gražų gyvenimą? Kodėl Karma jiems neduoda antausio?
Tačiau dabar supratau du dalykus. Pirmas yra tai, jog Karma veikia ilgalaikėje perspektyvoje. Vienas gyvenimas Budizmo akimis yra tik vienas lašas iš visų etapų, per kuriuos mes turim pereiti. Gera ar bloga Karma nebūtinai suveiks šiame gyvenime – ji gali sugrįžti po labai ilgo laiko.
Pavyzdžiui blogas žmogus kitame gyvenime gali gimti neįgalus arba apskritai gyvūnas. Taip pat yra šansas persikelti į kitus, dar žemesnius lygius – tapti dvasia(vaiduokliu), arba patekti į pragarą.
Vaiduokliai pasak Budistų, egzistuoja aplink mus(savotiškas paralelinis pasaulis), tačiau jie pastoviai kankinasi, neranda ramybės ir negali generuoti geros Karmos kad pakeisti kažką(todėl Budistai skatina jiems padėti). Su laiku vaiduokliai vėl atgimsta žmonėmis ar gyvūnais.
Pragaras pagal Budistus nėra labai maloni vieta, tačiau skiriasi nuo pragaro Krikščionybėje. Budistai teigia jog buvimas pragare nėra amžinas ir kai asmuo „atperka” savo blogą Karmą, jis taip pat atgims aukštesniame pasaulyje.
Gerąja Karma galima dalintis su kitais
Labai įdomus dalykas kurį sužinojau gyvendamas vienuolyne yra ir tai, jog Karma galima dalintis. Ne, postai soc. tinkluose ale „palaikinkit mano konkurso nuotrauką ir gaukit +100 Karmos taškų” [tikriausiai] neveikia.
Tam kad pasidalinti gerąja Karma su kitais, turi būti atliktas tam tikras ritualas, apie kurį vienuoliai mums daug pasakojo. Tailande šį ritualą praktikuoja didžioji dalis žmonių ir į tai žiūrima labai rimtai.
Aplamai, viena iš pagrindinių Budisto vienuolių pareigų ir paskirčių – generuoti gerą Karmą ir ja dalintis su kitais. Kai kurie vienuoliais tampa kai miršta jų mylimi žmonės. Tampa vien tam kad pastoviai medituoti, generuoti gerą Karmą ir dalintis ją su sau brangiai žmonėmis, net ir mirusiais. Štai kaip atrodo dalinimasi proceso žingsniai(iš vienuolių pasakojimų):
1. Tikslingai „sukurti” gerą Karmą.
Vienas iš paprasčiausių būdų – tiesiog padaryti labai gerą darbą. Pavyzdžiui pagalba gyvūnų prieglaudai, nuoširdi pagalba žmonėms, finansiškai paremti tą kam labai trūksta pajamų ir taip toliau. Taip pat vienas iš būdų yra meditacija.
Budizme(kaip ir Hinduizme) teigiama, jog medituodamas žmogus sukuria aplink save gerą energiją, nuramina savo protą, tampa sąmoningesnis ir laimingesnis. Tai lyg savotiška pozityvaus mąstymo esencija, kuri gerina visą tave supančią aplinką ir tave patį. Keisdamas save į gerąją pusę tu savotiškai keiti į gerąją pusę visą pasaulį, to pasekoje sukuri ir gera Karma. Kuomet „prikaupei” geros Karmos, galima pereiti prie kito žingsnio.
2. Pagalvoti apie tuos, su kuo nori pasidalinti.
Budistai teigia, jog pasidalinti gera Karma galima absoliučiai su visais. Tai gali būti tėvai, vaikai, giminės, draugai, augintiniai ar nepažįstami, bet kas. Visi padarai gali gauti gerą Karmą dovanu, nepriklausomai nuo to ar jie gyvi ar jau mirę. Iš esmės tai panašu į Krikščionių tradiciją – dėti žvakes ar vainikus mirusių žmonių atminčiai ir melstis dėl jų gerovės.
Taip pat kartais tokią dovaną Budistai daro tiems, kam jie praeityje yra pakenkę. Taip jie savotiškai stengiasi atpirkti savo kaltę prieš juos (apie šį dalyką dar bus kalbama žemiau, buvo atskiras pokalbis su vienuoliu).
3. Mintyse į juos kreiptis(arba juos paminėti) ir pasidalinti savo gerais nuopelnais.
Reikia mintyse(arba garsiai) juos paminėti ir pasakyti jog nori pasidalinti su jais savo gera Karma. Štai keletas kreipinių pavyzdžių: „Mama, noriu pasidalinti savo gerais nuopelnais su tavimi”, „Mano mirųsi katė(vardas), priimk iš manes mano gerą Karmą”, „Noriu pasidalinti savo gerais Karmos nuopelnais su mama, tėvu, ir savo mirusiai sėneliais”. Pagal kai kurias kitas tradicijas, būtina sakyti vardą ar net pavardę ir kreiptis kuo tiksliau (Budizmas taip pat turi įvairias versijas, kaip pvz. ir Krikščionybė ar Islamas).
4. Stengtis tai daryti dažniau.
Pagal Budizmo tradiciją, yra keli įvairūs pasauliai kuriuose galima atsidurti po mirties. Tavo gerosios energijos dovana yra vertinga visiems: Angelai ar žmonės tampa laimingesni. Gyvūnai gauną didesnį šansą kitame gyvenime gimti žmonėmis. Vaiduokliai, dvasios ar tie kas yra dar žemesniame pasaulyje(pragare) taip pat pasijaučia geriau, mažiau kankinasi ir greičiau atgims aukštesniuose pasauliuose(taps gyvūnais ar žmonėmis).
Tailandiečiai kartais visa šeima važiuoja į šventyklas, daro paaukojimus, dainuoja mantras, medituoja ir prašo iš vienuolių palaiminimo. Tada jie atsisėda ramioje vietoje ir pradeda dalintis savo nuopelnais su gyvais ar mirusiais artimais žmonėmis, kartais naudodami ir jų nuotraukas.
Tikėti šiuo dalyku ar ne, kiekvienas sprendžia pats. Bet kokiu atvėju tai labai graži tradicija, kuri taip pat primena žmonėms, jog reikia pagerbti mylimus, artimus žmones ir bei prisiminti apie mirusius.
Materialiniame pasaulyje
nėra nieko amžino
Tai viena iš temų, kurią vienuoliai labai dažnai paliesdavo savo paskaituose. Niekas mūsų pasaulyje nėra amžino: daiktai, vandenynai, planetos, žvaigždės, gyvūnai ar žmonės, viskas turi pradžią ir pabaigą.
Iš tikrųjų taip ir yra, materialiniame pasaulyje viskas sukasi ratu – gimsta, gyvena, miršta ir gimsta vėl. Tačiau vienuoliai pabrėždavo jog problema yra tame, kad mes dažnai visą tai pamirštame.
Žmogus paprastai gyvena savo gyvenimą taip, lyg šis gyvenimas būtų amžinas. Taip pat mes esame linkę labai prisirišti prie daiktų, gyvūnų ar brangių žmonių(suprantama). Tačiau žiūrint ilgalaikėje perspektyvoje, bet koks prisirišimas galų gale neša mums kančias, nes su viskuo ką turi šiame gyvenime, anksčiau ar vėliau reikės atsisveikinti.
Vienuoliai visada mums pabrėždavo: tu turėsi paleisti viską ką dabar turi: savo tėvus, savo draugus, savo daiktus, savo antrąją pusę, net ir savo kūną. Visi materialiniai dalykai kuriuos tu turi ir žinai, atėjus laikui jie dings iš tavo gyvenimo ir iš pasaulio. Viską kas brangu tau, anksčiau ar vėliau neišvengiamai teks paleisti.
Jie labai norėjo kad mes apie tai gerai pagalvotume, pilnai tai suprastume ir su tuo susitaikytume. Toks yra šio gyvenimo principas: tu ateini į šį pasaulį vienas, ir atėjus laikui, neišvengiamai vienas iš jo išeini. Šis principas galioja visiems gyviems padarams.
Turiu ir gerą naujieną: su mums brangiais padarais mes neatsisveikiname amžinam laikui. Pagal Budistų tikėjimą, mums brangūs žmonės praeituose gyvenimuose jau buvo su mumis. Kituose mūsų gyvenimuose jie taip pat bus ir mes juos sutiksime(nors tikriausiai jų ir neprisiminsime).
Aš kaip vakar pamenu momentą, kuomet visi susėdome aplink vienuolį, klausėme jo ir jis kalbėdamas šia tema jis mums pasakė: Aš jau mokinau ankstesniuose, ir mokinsiu kituose gyvenimuose.
Viena iš svarbiausių išvadų padarytų vienuolyne yra supratimas(ir bandymas susitaikyti) su šia gyvenimo tiesa – viskas kas turi pradžią, turi ir pabaigą.
Vienintelis dalykas ką mes galime padaryti – visą tai suprasti, susitaikyti su tuo ir priimti šį pasaulį tokiu, koks jis yra. Turime džiaugtis visais dalykas dabar, kol dar galime. Tačiau kai ateis laikas, mes turime būti pasiruošę su viskuo ramiai, be pykčio atsisveikinti.
Mokėjimas ramiai paleisti viską ką turi
Vienuoliai pastoviai pabrėždavo, jog kai ateina laikas išeiti iš šio pasaulio, paleisti ir atsisveikinti su viskuo turi be pykčio ir blogų jausmų. Mokėjimas išeiti iš šio gyvenimo ramioje proto būsenoje yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės visą gyvenimą praktikuoja Budizmą ir sąmoningumą.
Kodėl išeiti reikia būtent ramaus proto ir be blogų emocijų? Budistai teigia jog paskutinė mūsų mintis(emocija?) šiame gyvenime labai daug ką nulemia sekančiame mūsų gyvenime. Tai reiškia jeigu norime kad mūsų kitas gyvenimas būtų geras, paliekant šį turime būti ramios proto būsenos.
Žinau kad tai gali atrodyti sunkiai pasiekiama. Kaip tai, mirštant išlaikyti teigiamą emocinę būklę ir pozityviai mąstyti?!
Taip, tai nėra lengva. Būtent todėl vienuoliai visą gyvenimą praktikuoja meditaciją, mantras, sąmoningą kvepavimą ir kitas koncentacijos praktikas. Išmokus pilnai kontroliuoti savo mintis ir emocijas, gali pasiekti norimos proto būsenos nepriklausomai nuo aplinkos(net matant, jog miršta tavo kūnas).
Šis gyvenimas - tik viena iš kelio atkarpų
Taigi, ateina laikas kai gyvenimas pasibaigia ir turime paleisti viską ką turime, taip pat ir savo kūną. Mums pabrėždavo, jog mūsų kūnas – tai iš esmės aukščiausios formos įrankis, kurį naudojant galime generuoti daug geros Karmos, daryti gerus darbus ir ruoštis sekantiems žingsniams. Tačiau kaip bebūtų, dabartinis mūsų kūnas yra laikinas.
Štai kaip prisimenu vienuolio žodžius: Mūsų kūnas yra tik laikinas įrankis, kurį šis pasaulis mums suteikė. Atėjus laikui, mes neišvengiamai turėsime jį gražinti atgal. Dėl to nereikia liūdėti ar pykti, toks yra gyvenimas. Iš mūsų niekas nieko neatima, mes tik gražiname žemei tai, kas jai ir priklauso. Viskas kas priklauso mums – tai mūsų sąmonė(Angliškai vadino mind).
Vienuolis dažnai kartodavo jog mes neesame kūnas, mes esame sąmonė, naudojanti kūną. Jį naudojame tokiu pat principu kaip naudojome mūsų mamos kūną: gyvenome jame, buvome jo dalimi ir jis buvo dalimi mūsų. Tačiau jos kūnas nepriklausė mums ir atėjo momentas, kuomet mes turėjome būti atskirti nuo jo ir keliauti toliau.
Labai panašiu principu viskas vyksta ir su mūsų kūnu. Tik „nuomininkas” šiuo atvėju yra mūsų sąmonė(mind). Tačiau vienuolis buvo pabrėžęs jog Anglų(kaip tikriausiai ir Lietuvių) kalboje nėra tinkamo žodžio kad apibrėžti tai, kas turima omenyje sakant „sąmonė”.
Kaip supratau iš jo žodžiu, tai kažkas vidutinio ir bendro tarp mūsų sąmonės, proto, emocijų, dvasios, amžinos atminties ir Karmos. Visi šitie dalykai susideda ir gaunasi tai, apie ką yra kalbama – visa mūsų esybė.
Ši mūsų sąmonė yra amžina, ji niekur nedingsta ir nemiršta(panašiai kaip siela Krikščionybėje). Po mirties mūsų sąmonė atsisveikina su kūnu ir keliauja toliau. Kur ji keliauja? Tai buvo viena iš mano mėgstamiausių temų kalbant su vienuoliais ir apie ją uždaviau labai daug klausimų.
Tiesą sakant apie Budistų požiūrį į kitus gyvenimus manau reikėtų parašyti atskirą straipsnį. Tema labai plati ir reikėtų paminėti daug svarbių detalių, ir trumpai perbėgti čia nesigaus. O šiam momentui siūlau pereiti prie kitos šio straipsnio dalies – klausimai vienuoliams.
Mano klausimai Budistų vienuoliams
Kiekvieną dieną buvo bent dvi paskaitos apie Budizmą bei jo filosofiją. Po paskaitos žmonės susėsdavo aplink vienuolį ir uždavinėdavo jam įvairius klausimus. Ši praktika buvo mano pati mėgstamiausia iš visų vienuolyno veiklų.
Aktyviai uždavinėdavau vienuoliams klausimus, kartais po 3-5 klausimus iš eilės. Kai kurie iš tų klausimų buvo tiesiog smalsumas, tačiau kiti buvo reikalingi tam, kad padaryčiau labai svarbius sprendimus tolimesniam gyvenime. Klausimų buvo daug, ir šiandien pasidalinsiu trimis iš jų. Nežinau kodėl būtent šie, tiesiog nuojauta man sako jog reikia pasidalinti šitais.
Norėdamas išsauguoti objektyvumą turiu pabrėžti: visi klausimai vienuoliams ir jų atsakymai yra atkuriami iš mano atminties(tiesa, atmintį turiu gerą). Klausimas bus užrašytas daug maž taip, kaip jį uždaviau. Atsakymas bus aprašytas taip, kaip aš jį pamenu, kokią bendrą mintį jis turėjo ir kaip aš jį supratau.
Vienas iš seniai mane kamojusių filosofinių klausimų - išspręstas
Mano klausimas:
– Įsivaizduokite kad vairuojate, pavyzdžiui mašiną ar motociklą. Važiuojate mišku, viskas yra gerai, už lango puiki diena ir mėgaujates savo kelione. STAIGA JŪS NUTRENKIATE LAUKINĮ GYVŪNĄ. Sustojate, išlipate iš mašinos ir pamatote jog gyvūnas smarkiai sužalotas. Akivaizdu kad jam skauda ir jis labai kankinasi.
Visur aplink kraujas, labai jaučiasi gyvūno baimė ir skausmas. Iki veterenarijos klinikos važiuoti be šansų – ji labai toli. Bagažinėje turite kirvį / peilį / plaktuką ar dar kažkokį daiktą su kuriuo lengvai būtų galima gyvūną užmušti. Ką jūs darote? Pabaigiate gyvūno kančias, ar neliečiate? Kokia teisingiausia išeitis iš šios situacijos? Ką daryti, užmušti ar palikti gyventi?
Vienuolio atsakymas:
– Padėti kaip tik gali. Vienintelė teisinga išeitis iš šios padėties – yra padėti šiam gyvūnui kaip tik gali. Duoti jam vandens, užkloti ji, pabandyti nuraminti, gal būt patogiau paguldyti, bet kas. Jeigu yra galimybė suteikti jam daugiau pagalbos arba nuvežti jį į kliniką, reikia vežti. Jeigu tokios galimybės nėra, tuomet lieka tik vienas variantas – padėti visaip kitaip, kaip tik yra įmanoma.
Mes neturime teisės pabaigti jo gyvenimą. Taip, jis kankinasi ir jam skauda. Tačiau ar mes galim būti visiškai įsitikinę jog jis nebenori gyventi? Ne. Mes neturime teisės iš jo atimti gyvybę, tai yra jam skirta dovana ir ne mums ją atimti. Viskas ką galime daryti šioje situacijoje – padėti jam visaip kaip tik įmanoma ir lengvinti jo kančias.
Kai kurie žmonės nori rinktis mirtį vietoje skausmo, pavyzdžiui sunkiai sergantys arba bandantys nusižudyt. Tačiau būna atvėju kai net ir jie persigalvoja. Šiandien toks žmogus gali nenorėti nieko daugiau apart mirties, tačiau kai jis supranta jog atėjo mirties momentas, kartais jis abiem rankomis pradeda kabintis už gyvenimo.
Su gyvūnu mes apskritai negalime spręsti, nes negalime net tiksliai nuspėti jo noro. Aš rekomenduoju tokiu atvėju visais būdais lengvinti jo kančias ir padėti visaip kaip tik galima.
Šitas klausimas mane kamojo ilgą laiką. Neesu buvęs tokioje situacijoje, tačiau girdėjau tokias istorijas. Nemažai apie tai mąsčiau, ką daryti tokiu atvėju? Pabaigti kažkieno skausmą galutinai, ar leisti kankintis?
Iš tikrųjų šis dalykas tinka daugeliui gyvenimo aspektų, ir ne tik tokioms sudėtingoms situacijoms kaip „mirtis ar kančia”. Vienuolio atsakymas padėjo man galutinai nuspręsti – padėti ir palengvinti kitam kančias reikia visais įmanomais būdais ir pabaigti svetimo gyvenimo neturime teisės.
Ar psichoaktyvios medžiagos yra blogai?
Mano klausimas:
– Pasaulyje yra daug įvairių medžiagų. Kai kurios iš jų yra nelegalios, t.y. narkotikai. Kodėl tam tikri narkotikai yra aktualūs medicinoje bet uždrausti valstybės čia yra kitas klausimas. Tačiau atmetus teisinę dalį, atmetus vyriausybės sprendimus ir įstatymus. Koks yra jūsų požiūris į narkotikus, ir ar visais atvėjais tai yra blogai?
Pavyzdžiui žmogus gėrė, rūkė, panas keitinėjo kas savaitę. Viskas kas jam rūpėjo – klubai, pagerti, pasidaužyti, paną paguldyti, ant visų kitų jam nusispjauti buvo. Tada jis vieną kartą pabandė psichodelikus, pavyzdžiui grybus. Ir viskas, tas žmogus pasikeitė kardinaliai. Dabar jis propoguoja sveiką gyvenimo būdą, nebegeria, nebeieško problemų. Jis pradėjo domėtis dvasiniais dalykais, skaityti ir tobulėti. Aš asmeniškai pažįstu ne vieną tokį žmogų. Galima sakyti kad akis jam atvėrė būtent psichodelinė patirtis. Kokia jūsų nuomonė apie visą tai ir ar visais atvėjais narkotikai yra blogai?
Vienuolio atsakymas:
– Pasaulyje tikrai yra labai daug psichoaktyvių medžiagų ir jų yra įvairių. Jeigu atmesti visus įstatymus, draudimus ir kalbėti šia tema atvirai, iš Budizmo perspetyvos – ne, aš nemanau kad tos medžiagos visada yra blogai. Ir taip, tikrai būna istorijų apie tokius teigiamus pokyčius po jų vartojimo.
Pradžiai noriu pasakyti – mes, Budistai, siekiame sąmoningumo(mindfulness). Tai reiškia, jog mes norime sąmoningai elgtis ir sąmoningai stumti save link tobulėjimo. Yra medžiagų kurios būtent svaigina, tai yra kvaišalai. Pavyzdžiui prigėręs žmogus nėra sąmoningas, jis nesupranta ką jis daro ir dažnai apskritai nebūna savimi. Tokių, svaiginančių substancijų yra daug ir jų reikėtų vengti.
Tačiau yra ir kitokių medžiagų, kurios nesvaigina o parodo viską kituo kampu. Ir jeigu žmogus jas naudoja saikingai, teisingai ir nuoširdžiai mato teigiamus rezultatus, jis gali jas naudoti. Tačiau žmogus turi tikrai nuoširdžiai matyti jog šios medžiagos jam padeda eiti link sąmoningumo. Jeigu jis save apgaudinėja – tai nebėra teisingas kelias. Tačiau būna žmonių, kurie tikrai auga vartodami kai kurias substancijas. Aš manau jeigu tai padeda jiems augti, tokie žmonės gali tai daryti, be problemų.
Kaip atsikratyti kaltės jausmo?
Mano klausimas:
– Kartais mes galim padaryti kažką, apie ką po to labai gailimės. Tikriausiai kiekvienas žmogus yra padaręs tokį dalyką, dėl kurio jį dabar griaužia sąžinė. Kažkas gal būt įskaudino žmogų, kažkas nuskriaudė gyvūną, kažkas nepadarė tai, ką tikrai turėjo padaryti.
Kas jeigu labai kažką įskaudinai arba apskritai labai pakeitei kažkam gyvenimą? Pavyzdžiui moteris pasidarė abortą ir dabar net po daug metų, sapnuoja tą vaiką, gailisi, ir nežino kaip nusiraminti. Arba žmogus užmušė ką nors praeityje ir dabar šis dalykas persėkioja jį visą gyvenimą. Ką daryti tokių atvėju ir kaip atsikratyti šito kaltės jausmo?
Vienuolio atsakymas:
– Visi mes darome klaidas. Beveik visi mes esamę padarę tokių dalykų, dėl kurių po to labai gailėjomes o gal būt gailimės ir iki šiol. Tačiau reikia suprasti, jog tai yra klaida ir ji jau yra padaryta, jos jau nebeatsiimsi. Mes turime susitaikyti su tuo, kad suklydome, atleisti sau ir gyventi toliau. Jeigu mes atleisim sau ir tapsime laimingesniais, mes ir pasaulį darysime geresniu, todėl galų gale savotiškai išpirksime savo klaidą.
Gal būt esamė padarę ir labai rimtą dalyką: pavyzdžiui kažką užmušėme, kažkam sugriovėme gyvenimą arba moteris pasidarė aborta ir dabar kankinasi. Atsikratyti kaltės jausmo šiuo atvėju nebus lengva, o bloga Karma jau yra padaryta ir anksčiau ar vėliau, už savo veiksmus mes turėsime atsakyti.
Tačiau yra būdas palengvinti ir pagerinti šią situaciją – mes turime kurti gerą Karmą ir dalintis ja su tais, ką labai įskaudinome. Tai bus į naudą tiek tam, ką įskaudinome, tiek mums patiems ir tai yra labai efektyvus būdas, kad numesti sunkų akmenį nuo širdies.
Jeigu moteris pasidarė abortą arba žmogus užmušė kažką ir dabar jaučiasi lyg kažkas jog persėkiotų, gali būti taip ir yra. Tai, ką užmušėme galėjo tapti vaiduokliu ar netgi pastrigti tarp pasaulių, ir dabar negali atrasti ramybės, to pasekoje neramiai jaučiames ir mes. Jeigu dalinsimes savo gerais nuopelnais su jais, mes tiesiogiai padėsime ir jiems ir sau. Vaiduoklis greičiau įgaus ramybę, o pastrigęs tarp pasaulių greičiau atgims vėl. Jeigu žmogus kurį įskaudinome jau mirė ir vėl gimė, jis taps laimingesniu.
Kaltės jausmas ir sąžinės griaužimas dėl praeities klaidų yra dažna žmonių problema. Pagal Budizmo filosofiją mes galime dalinai pataisyti situaciją:
1. Suprasti jog padarėme blogai ir nuoširdžiai pripažinti savo klaidą.
2. Nuoširdžiai dėl jos gailėtis ir atsiprašyti saves ir kito.
3. Sąmoningai suprasti jog blogai jaučiamės būtent dėl kaltės jausmo.
4. Kurti gerą Karmą ir dalintis ja su tais, ką įskaudinome.
5. Raminti savo protą medituojant. Bei suprasti, jog taisome situaciją.
6. Su laiku kaltės jausmas mažės. Taip pat mes dalinai atpirksime savo klaidą.
Ar aš norėčiau sugrįžti į vienuolyną?
100% taip. Tai buvo tikrai neįkainuojama, naudinga ir be galo įdomi gyvenimo patirtis, kuri padėjo man suprasti daugelį svarbių dalykų. Ne tik norėčiau sugrįžti, bet ir esu tvirtai įsitikinęs jog ateityje tai padarysiu.
Šis straipsnis – tik mažoji dalis viso to, ką galėčiau papasakoti ir ko išmokau gyvendamas vienuolyne. Tai nuostabi, spalvinga ir neįprasta patirtis, kurią kiekvienam žmogui rekomenduoju išbandyti bent kartą savo gyvenime.
Vienuolyno puslapyje gali gauti visą reikalingą informaciją ir vienuolyno kontaktus. O jeigu nesupranti Anglų kalbos ar tiesiog nori patarimų – drąsiai susisiek su manimi ir aš be problemų tau padėsiu.
BONUSAS: Vienuolynas Mindaugo akimis
Į savo dienoraštį Mindaugas rašė dėl savęs, neplanuodamas su kažkuo dalintis. Ir nors tam tikrus dalykus gali būti sudėtinga suprasti be paaiškinimų, jo tekstą nusprendžiau įdėti tokį, kokį jis man jį atsiuntė.
Diena Budistų vienuolyne, Mindaugo akimis:
Pirma naktis vienuolyne, chmm… jeigu saziningai nebuvo pati maloniausia. Tokiam aukstyje, kalnuose nera taip silta ipac nakti. Pries einant miegoti, buvau labai pozityvios nuotaikos, galvojau pagaliau ismiegosiu patogiai ir siltai. Juo labiau prisiminus naktis praleistas palapinese, kurios buvo galim sakyti bemieges tai is vienuolyno ciuziniu tikejausi turputeli daugiau, nelabai skyresi nuo miegojimo ant grindu.
Bet nereikia nusimint ar susikoncenruot ties tuo. To ir atvaziavome, kad tobuleti ir tapti stipresneis. Taigi ta naktis buvo gan vejuota, prie to pacio prisidejo audra. Mano gultas, ciuzinys buvo paciame kampe „langai”buvo ties is vienos puses tiek virs galvos, vejo gusiai jautesi gan gerai, bet gilus kvepavimas ir nesikoncetravimas puikiai padejo susitvarkyti su naktimi
Prasibudau, audra nurimusi, tylu ramu tik girdziu lyg Olegas atsikele (galejau suprasti is jo vaiksciojimo garsiai). Zvilgtelejau i laikrodi, buvo 5:30 ryto, tad galvoju kad ir man laikas keltis. Trumpas prasitampymas, dusas ir as pasiruoses sutikti nauja diena. Praktikas, maisto aukojimas prasidedavo mazdaug 6 ryto, tai as turejau siektiek laiko nuveikt kazka naudingo, nusprendziau nueit pasiulyt savo pagalba virtuveje. Jeigu saziningai labai norejau padeti virejams, juo labiau kai pats dirbau virtuvej ir turiu sokiu tokiu igudziu.
Atejus ten, ryte niekas nekalbejo angliskai su manim tikriausiai nemokejo, tai tiesiog dave peili i rankas ir pjaustyk darzoves( buvau laimingas gaves ir tai, megstu laikyt peili rankose) keli puodai agurku, keli puodai kitu darzoviu (skonis primena ridikelius), paskutinei uzduociai gavau pjautyt papaja, didelis vaisius ir gan sunku pjaustyt kol zalias, tai teko paprakaituoti. Nespejus baigt savo darbo, vyras is virtuves rodo laikrodi kad jau turiu eiti nes pirmoji prakta prasides uz keliu minuciu.
Ateinu i meditacijos sale, ant stalu lekstutes su ryziais, padalinta beveik tobulai. Zmone jau sedejo uzsieme savo vietas, merginos vienoje puseje, vaikinai kitoje ir ne kitaip, pamaciau keleta laisvu vietu tai uzsiemiau ir sau viena. Prisedau, ziuriu ka daro kiti ir kaip viskas vyksta. Pamaciau kad kaikurie purena ryzius, tai iskarto supratau kad ir man reiketu daryt tapati, bus sunku atskirti ryzius kai reikes aukoti i vienuoliu indus(nezinau kaip pavadint).
Ilgai netrukus, suskambo gongas, visi nurimo( isskyrus vienuoli suni, jis visda prisidedavo prie gongo skambejimo, kiek pastebejau dauguimai tai nepatiko. Nezinau kodel suo taip elgesi, bet man asmeniskai tai buvo kazkas magisko, kiekviena kart mano oda pasiurpdavo ir aplankydavo malonus laimes jausmas, net rasant jauciu.
Pastaba: vienuolyno šuo vardu Pui tikrai kažkas magiško! Kas kartą skambant gongams(ženklas jog ateina vienuoliai ir greit bus pamoka), jis pradėdavo staugti kaip vilkas. Man asmeniškai tai labai patikdavo ir kartais net sukeldavo lengvą transo jausmą. Visiška tyla, visi susėdę laukia ateinančių vienuolių, skamba gongai ir staugia Pui:
Taigi neuzilgu pasirode vienuoliai, ir visi eilute letai preidami prie kiekvieno is musu atkisa savo indus ir kiekvienas deda po sauksteli ryziu. Visada stengdavau mintyse padalinti kiekvienam lygiai, nenorejau nuskriausti nei vieno. Praktika netruko labai ilgai, vienuoliams apejus rata, jie taipat prisedo. truputi pagiedojo ir visi kartu suglaude savo delnus prie krutines padekojom uz viska ka turim, tai ka gaunam, uz savo mylimuosiu ir draugus.
Ir tada pusryciai, ka as galiu pasakyt, maistas ten visda buvo nuostabus ir is to nuostabumo lekste buvo per pilna (truputeli savanaudiska krautis kalnus, bet tiesiog gopsumas dare savo, teko siektiek save kartais pristabdyt ir pagalvot ar tikrai man tiek reikia, juo labiau yra ir kitu alkanu.
Po pusryciu lengva pertraukele, kaip as galvodavau kad biski apvirskint maista. Savo pertraukas dazniausiai isnaudodavau rasyt savo dienorasciui, tai uzimdavo gan didele mano laiko dali. Taigi netrukus prasidejo pirmoji meditacijos praktika. Visi susirinko, kas susedo and grindu kas pasirinko kedes, as buvau vienas is tu kuris rinkosi kede, nesu labai lankstus maniau kad man tai bus geriausias variantas bent pradziai.
Praktikos visada prasidedavo kokiais pamokslais, pamokanciais gyventi arba bent jau susimastyti apie tai ka darai, praejus galbut 20minuciu vaiksciojimo meditacijos laikas, buvo gan keista, letas ejimas ir nezinojimas ka istikruju turetum daryt, ar nieko nedaryt, zvalgytis nesizvalgyt, bet po truputi tiesiog pradejau koncentruotis ties savo kunu, truputi ejimu ir tuo kas dedasi aplink.
Apejus du ratus apie kiema grizome i meditacijos sale ir susedom i savo vietas. Keletos minuciu pauze, nueiti i tualeta ar dar kazko, netrukus sedejimo meditacija prasidejo. Tai nebuvo man labai naujas dalykas, tai galbut daug ir nepasakosiu, kas labai patiko kad vienuolis pradeda meditacija padedamas skenuot kuna nuo galvos virsaus iki pedu ir atgal, koncentracijai tai labai padeda. Poto gulejimo meditacija, viena is mano megstamiausiu. Nemazai zmoniu uzmigdavo ir galdevai girdet knarkima is pasones, pats taipat ne kart buvau uzsnudes tai tikiuosi niekma netrugdziau su savo knarkimu.
Po praktikos, kas nori padeda sunest maista is virtuves kas nori geria kava arbata ar tiesiog chilina ir megaujasi vaizdais (kurie tikrai verti demesio). Pries pietus vel visi griztam i sale ir susedam laukti venuoliu, taipat maisto aukojimui. Venuoliam susedus, tarus keleta zodziu, vaikinai kvieciami susesti priesais juos kad galetume perduoti maista, merginos po tris sustojusios eilute siulo maista vyriausiaim vienuoliiui o toliau mes vaikinai siunciame toliau.
Kartais buvo ganetinai sunku sedeti ir siuntineti ta maista, kai jis taip gardziai kvepedavo priesais nosi. Prasiuntus visa maista, griztam i savo vietas, paklausom vienuolio, dvieju trieju minuciu meditacija ir tada visi einam pietaut. Po pietu velgi laisvas laikas, as ir vel prisedau rasyt dienorascio. po poros valandu griztam i sale praktikai.
Visada ji prasidedavo vienuolio kalba, tada vaiksciojimo meditacija (kuri daresi vis idomesne ir labiau suprantama), sedejimo meditacija, savo pozicijos nekeiciau ir vel pasirinkau kede ir gulejimo meditacija. Po sios praktikos vel turim laisvo laiko, dazniausiai si laika visi isnaudodavo tvarkymuisi aplink vienuolyna ir musu gyvenamuosius namelius soda. Niekas nesake, neaiskino, kur tu ten turi eit kazka valyt ar dar kazka kito padeti.
Tai as tiesiog prisiminiau kad netoliese mano musu namelio stovi du medziai ir aplink juos daug daug lapu, nuspredziau kad siandiena sutvarkysiu aplink juos, jeigu saziningai nebuvo labai lengva ( jo griebt lapus no problem), bet skruzdes ten kaip milzinai ir tu tik pabandyk jas uzkliudyt, tai neatsiginsi… Taipat ir kandziojasi nemenkai, turejau ikandimu iki kraujo. Siaip netaip baigiau, tvarkytis, nuejau i dusa, truputi chill, vel dienorastis rankose ir soon vakaro meditacija.
Jas megdavau labiausiai, giedojimas kaikuriems nuskambes lame thing, bet man tai buvo geras minciu prasivalymas ir koncentracijos padidejimas, pasibaigus giedojimui, sviesos uzgesinamos ir visi pasineriam i meditacija. Ramybe ten sedeti tiesiog neapsakoma. Po meditacijos, vienuolis uzbaigia kalba, kairtais net juokas imdavo.
Sudedam kusetes, kedes, knygas i vieta ir prisedam prie stalo, kas velgi skaito, geria kazka, ar tiesiog snekuciuojasi, kartais gaudavom sausainiu, moliugu sriubos ar dar kazko panasaus. Ta moliugu sriuba ir tie sausainiai buvo pasaka, nevalgyt nuo 11h ryto nera taip lengva, tai patikekit manim, jausmas lyg loterijoj laimet, tapati galejai pamatyti ir kitu veiduose.
Turputi pasedejus, pasisnekuciavus apie 21-22h griztam i nameli ir taip dazniausiai baigdavosi mano naktis.
Vertas dėmėsio straipsnis?
Draugai ir aš būsim dėkingi jeigu pasidalinsi!
